- liaukoti
- liaukóti, -ója, -ójo 1. intr. BŽ27 vemti; laistyti kuo nors nešvariu: Vemia, liaukója, patvory nuvirtęs Rm. Kam liaukójat po kojų, nuo žmonių bus sarmata! Ps. | refl.: Bobos taip pat, kaip katės musmirių užėdusios, liaukojos, tvoromis žiogriais besikarstydamos nuslankiojo iš pokylio Žem. | Vietoj vandens liaukojas (taškosi) purvynė Vr. 2. intr. menk. verkšlenti, žliumbti: Liaukók neliaukójęs, tavo sūnelis jau nebegrįš Rk. Argi labai sopa, kad nenustoji liaukóti ilgai Ds. | refl.: Nu, nesliaukók nesliaukók, nupirksiu ir tau dar gražesnį Dbk. 3. intr. sirgti, negaluoti: Par kiaurą naktelę liaukójo (sirgo viduriais), nežinau nė kas pasidarė Krž. Kiaulės liaukoja liaukoja (serga liaukomis) ir vis neišsiliauko[ja] Tv. | refl.: Ana jau ar dvi dienos kaip liaukójas Užv. Kiaulės kažko liaukójas, neėda visą dieną Užv. \ liaukoti; apliaukoti; išliaukoti; priliaukoti; susiliaukoti
Dictionary of the Lithuanian Language.